Sveiki,
Praejo visas menuo po mano paskutinio irasoJ Namo grizau gruodzio 11 d. Dabar jau galiu pasakyti, kad sita savanoryste buvo vienas is didziausiu mano gyvenimo ivykiu. Manau, kad tai tikrai padare didziule itaka mano poziuriui i gyvenima, darba ir visus kitus imanomus dalykus. Tikiuosi viso to nepamirsti ir ta pasikeitima pritaikyti ir savo kasdieniniuose darbuoseJ
Beje, turbut taip niekada ir neparasiau, kad esu labai dekinga visiems savo Medicinos skyriaus kolegoms, kurie dare mano darbus, seimai, kuri mane palaike visa ta laika ir visiems draugams, kuriu laiskai ir skambuciai Skyp’e (J) neleido man pasiduoti sunkiose situacijose.
Dar keturi kolegos liko ten iki sausio vidurio ir gaunu is ju ziniu, kad mano projektai vis dar “gyvi” – moterys renkasi i grupes, atvaziuoja gimdyti su “piki piki”J ir vis dar ateina i vizitus po akuserines fistules operacijosJ
Cia musu visu 6 savanoriu paskutine nuotrauka kartu prie musu namo, kur praleidom sesis menesius. Bet visi tikimes, kad ne paskutine apskritaiJ
O cia ant mano ranku mergaite, kuri gime pries pat man isvaziuojant ir gavo mano varda. Tikiuosi, ji ne paskutineJ
Jei kas dar noretu daugiau suzinoti apie mano savanoryste, rasykite man gabija.gardziuliene@gmail.com.
Aciu, kad skaitetJ
